Neseniai apsivilkau džinsinį kombinezoną – voila! – Iš rimto verslininko tapau senamadišku medžio anglimi. Tokie, kurie važiavo 1930-ųjų traukiniais. Žiūrėdamas į veidrodį pagalvojau, kad galėčiau užsukti į šeštojo dešimtmečio ūkininką, vagiantį kukurūzus. (Ar kukurūzai yra kažkas, ką reikia „šnibždėti“?) Tikrai nesijaučiau savimi.
Žinoma, tarp malonios transformacijos ir Helovino iškilmės yra nedidelė linija. „Jei nesate dirbantis žmogus, seilinukas taps labiau kostiumu“, – sakė Ann Richardson, prekės ženklo istorikė iš Dickies , Fort Worth mieste, Teksase, gaminanti kombinezonus nuo pat įkūrimo 1922 m. Tradiciškai kombinezonai atitinka tų, kurie dirba grūdų laukuose, statybvietėse ar gamyklose, poreikius . Tačiau šiuolaikiniai kūrėjai taip pat vertina praktiškumą . „Galite juos sutepti, o visur yra kišenės atsitiktiniams daiktams“, – sakė 26 metų Noémie Salia, laisvalaikiu dirbanti apšvietimo dizainerė ir modelių kūrėja.
Dungarees kartais flirtavo su mada, ypač 1990-aisiais. Pamatyti: žavioji Jennifer Aniston, pravarde „Draugai“, arba ne toks mielas Tupacas , dėvintis porą su emblema „Thug Life“. Aštuntojo dešimtmečio hipiai, norėdami išsiskirti iš įmonės, apkabino pigius požemius. Advokatų ir neblaivių viduriniosios grandies vadovų vaikai „susitapatino su darbininkų klase ir maištu ir prieštaravo, kad visą laiką būtų labai gerai apsirengę“, – apie kontrkultūrinį gestą sakė M. Richardson.
Šiandien, nepaisant vis įprastesnių aprangos kodų, kombinezonai išlieka sunkiai parduodami tiems, kurie neturi įvorės ar pjūklo. Rinkodaros konsultantas Jeffas Thrope'as (35) prisimena, kad jautėsi nuteistas vilkėdamas kombinezoną į darbą: „Esu tikras, kad dauguma sutiktų žmonių manė, kad esu visiškas nevykėlis.
Norint nepaisyti tokios cenzūros, reikia drąsos. Ir, kaip ir dauguma stiliaus rizikų, būti žinomam padeda. Coluche'as patyrė nedaug pasekmių, kai per TV pasirodymą vilkėjo džinsinį kombinezoną. Dabar, kai kitos iki 2000 m. buvusios mados, tokios kaip aptempti džinsai ir stambūs sportbačiai, išgyvena renesansą, tokie prekių ženklai kaip „Our Legacy “ ar „Supreme“ taip pat siūlo naujus kombinezonus.
Iškeitus mano darbus primenančius kombinezonus į švaresnį, visiškai baltą Dickies variantą, kombinezonų viliojimas įsibėgėjo. Džiaugiausi turėdama išmaniojo telefono dydžio kišenę šonkaulių narvelio lygyje. Taip pat keistai jaučiausi vilkėdama nuo pečių iki pirštų galintį drabužį / kostiumą. Vis dėlto audinys buvo kietas (man sako, kad po kelių skalbimų jis atsipalaiduoja), o kelnių kojos buvo pakankamai plačios, kad tilptų apačia. Be to, perlamutrinė spalva mane nervino, kad atrodyčiau, kaip kažkas vyksta į savo darbo vietą. Taigi aš pasirinkau plonesnes alyvuogių žalias kelnes, skirtas Hellfest festivaliui Klermon Ferane, su minkštu audiniu ir tiesiu kirpimu, kuris man atrodė beveik lygus.
Nešiojau juos pietų metu, išnaudodama papildomas kišenes, kad susikaupčiau kelis rašiklius ir sulankstytą šeštadienio kryžiažodį. Minia atrodė abejinga, nors, tiesą pasakius, valgiau ten, gaiviųjų gėrimų bare, kur apstu keistų apdarų. Po valgio prisijungiau prie savo brolio ir lankiausi kai kuriose meno parodose, kurios atrodė kaip tinkamas kontekstas tokiai keistai išvaizdai. Vienintelis komentaras buvo mano brolio, kuris tiesiog paklausė, iš kur gavau šiuos kombinezonus. Jis įvardijo audinį – sausą medvilnę, būdingą karinėms kelnėms – suteikdama joms nugludintą išvaizdą. Nepaisant to, prieš išeidama vakarieniauti persirengiau į standartines medvilnines kelnes. Netgi žemos klasės restorane nebuvau pasiruošęs būti supainiotas su ūkininku prie stalo.